Jūratės ir Kastyčio skveras

Einant Palangos link tilto arba po pasivaikščiojimo J. Basanavičiaus gatve įprasta stabtelėti, užsibūti „prie fontano”, o kalbant geografiškai tiksliai – Jūratės ir Kastyčio skvere. Jaukioje aikštėje tarp miesto ir kopų jau daugiau nei pusšimtį metų stovi viena iš gražiausių Palangos skulptūrų pirmasis vandenų deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio susitikimas. Ją sukūrė anuomet dar jauna skulptorė Nijolė Gaigalaitė, kurią ir išgarsino šis darbas. Skulptūra ypač romantiškai atrodo fontano purslų fone arba vidudienį, kai vandenyje atspindi įsimylėjėlių siluetai. Kiekvienam lietuviui žinoma legenda apie Jūratės ir Kastyčio įsimylėjimą, kuris sulaukė tokio galingo visų dievų valdovo Perkūno pykčio, kad gintariniai Jūratės rūmai vandenų dugne buvo suskaldyti į mažiausius krislelius (jų galima ir šiandien rasti vaikštant pajūriu), o Kastytis žuvo nuo žaibuojančių Perkūno strėlių. Dėl sūrių Jūratės ašarų ir vanduo tapo sūrus. Šią versiją žino net pradinukai, ją apdainavo Maironis ir kiti kūrėjai. Tačiau Palangos apylinkių legenda byloja, kad meilės istorija baigėsi dar dramatiškiau: negyva Jūratė liko gulėti šalia savo gintaro rūmų griuvėsių, o Kastytis amžiams prirakintas prie jūros dugno ir pasmerktas žiūrėti į mylimąją iki laikų pabaigos.Ne mažiau įdomi ir žemiška skulptūros istorija. Pasakojama, kad Jūratė sukurta pagal skulptorės kurso draugės atvaizdą, o štai Kastyčiui prireikė net dviejų vyrų pozuotojų – vieno profesionalaus, o kitas buvo atletiškas itin išvaizdus Palangos gelbėtojas. Pati menininkė siekė, kad jos „paminklai turėtų galingą žmoniškąją jėgą, skatinančią gyventi ir kurti”. Tad šiame skvere galima pailsėti ir pamąstyti, kas nutinka, kai gamtoje ar gyvenime susitinka dvi skirtingos stichijos, kiek jos atneša įkvėpimo ir kiek griaunančios jėgos.