Naglio kalnas

Naglio kalnas yra 15 m. aukščio Baltijos pakrantės kopa, senovėje buvo aukščiau iškilęs, apaugęs pušimis, kurių daugumą iškirto Pirmojo pasaulinio karo metais. Legendose pasakojama, kad čia esąs milžino Naglio kapas, kurį supylusi jo žmona Brukšva. Iš jos ašarų prasidėjęs pro šalį tekantis upelis. Kalva dar buvo vadinama ir Olandų kepure, nes jūreiviams buvęs geras orientyras. Senieji palangiškiai kalnelį vadino Žuvėdrų (švedų) kapais arba Kopų, Kapų kalnu. Seneliai pasakodavę, kad kalne buvo laidojami nekrikštyti kūdikiai, skenduoliai, savižudžiai ir smurto mirtimi mirę žmonės. Dėl to kalnas vadintas naglos mirties kalnu, vėliau- Naglio kalnu. Atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad XV-XVI a. Naglio kalne galėjusi būti ir šventvietė. Pagoniškas apeigas Naglio kalne palangiškiai galėjo atlikinėti po to, kai buvo apleistas Birutės kalnas. Šaltiniai mini, kad jėzuitai, 1613-1614 m. vizitavę pajūrį, čia rado pagonis savo dievus garbinančius. Apie XVI a. vidurį senosios Palangos gyventojai pradėjo laidoti savo mirusiuosius , vėliau Naglio kalno kapinaitės sunyko, nes šalia gyvenę žmonės persikėlė atokiau, o gal ir todėl, kad kalnelyje pasidarė per ankšta. Archeologiniai tyrimai patvirtino, kad XVIII – XIX a. čia laidoti neaiškiomis aplinkybėmis mirę palangiškiai.