Vilma Samulionytė. Rinkiniai Kolekcijos Radiniai
Antano Mončio meno muziejuje (S.Daukanto g. 16, Palanga) kovo 8 d. 15.00 val. atidaroma Vilmos Samulionytės paroda „Rinkiniai Kolekcijos Radiniai“.
Vilma Samulionytė pirmą kartą rodo serijas, sukurtas skirtingais gyvenimo etapais, kurių jungtis – radinys. 2013 m. pradėti „kolekcionuoti“ pamesti drabužiai. 2017 m. rezidencijos metu Instituto Sacatar Itaparikos saloje (Brazilija) daiktai, rasti paplūdimyje tapo serijos „Potvynis-Atoslūgis“ dalis. Rijado vartų serija atsirado 2011 m. dirbant fotografe moterų studijoje Rijade, Saudo Arabijoje.
Šios serijos kūrėsi labai organiškai, tiesiog gyvenant, būnant aplinkoje, stebint ją ir fiksuojant pasikartojančius motyvus, netikėtus keistumus ar aplinkos ir laiko sukauptus daiktus.
Atoslūgio palikti. Itaparika, 2017
Itaparika yra sala netoli Salvadoro miesto Brazilijoje. Joje veikia puiki institucija su rezidencijų programa Instituto Sacatar. Jaučiausi tikrai laiminga praėjus atranką. Atvykus tenai visi planai kurti suplanuotas serijas radikaliai pasikeitė. Tiesiog kitaip viską matai ir įsivaizduoji kol ten nepatenki. Mano studija instituto teritorijoje žvelgė į vandenyną. Todėl natūraliai ėmiau stebėti potvynius ir atoslūgius. Tai visas kasdienes rutinas koreguojanti stichija. Kol paplūdimyje tvyro vanduo, žmonės plaukia valtimis žvejoti, kai vanduo nuslūgsta žmonės eina laikinai atsiradusiu pliažu rinkti moliuskų ar tiesiog į miestą. Sau buvau iškėlus užduotį eiti kiekvieną dieną į atoslūgio vietą ir radinių (daiktų, vandenyno augalų, kriauklių) atspaudus daryti cianotipijos būdu. Taip atsirado toks vandenyno dugno radinių pėdsakas mėlyname fone. Norėtųsi jame matyti tik kriaukles ir augalus, deja realybėje rasdavau daugiau plastiko, daiktų liekanų, neatpažįstamų objektų kažkokiu būdu tapusių tarša ir verčiančių susimastyti ką vartoji ir kur tai po to dedi.
Itaparika yra sala netoli Salvadoro miesto Brazilijoje. Joje veikia puiki institucija su rezidencijų programa Instituto Sacatar. Jaučiausi tikrai laiminga praėjus atranką. Atvykus tenai visi planai kurti suplanuotas serijas radikaliai pasikeitė. Tiesiog kitaip viską matai ir įsivaizduoji kol ten nepatenki. Mano studija instituto teritorijoje žvelgė į vandenyną. Todėl natūraliai ėmiau stebėti potvynius ir atoslūgius. Tai visas kasdienes rutinas koreguojanti stichija. Kol paplūdimyje tvyro vanduo, žmonės plaukia valtimis žvejoti, kai vanduo nuslūgsta žmonės eina laikinai atsiradusiu pliažu rinkti moliuskų ar tiesiog į miestą. Sau buvau iškėlus užduotį eiti kiekvieną dieną į atoslūgio vietą ir radinių (daiktų, vandenyno augalų, kriauklių) atspaudus daryti cianotipijos būdu. Taip atsirado toks vandenyno dugno radinių pėdsakas mėlyname fone. Norėtųsi jame matyti tik kriaukles ir augalus, deja realybėje rasdavau daugiau plastiko, daiktų liekanų, neatpažįstamų objektų kažkokiu būdu tapusių tarša ir verčiančių susimastyti ką vartoji ir kur tai po to dedi.
Pamesti rūbai. 2013
Kai pirmą kartą pamačiau pamestus rūbus gatvėje, galvoje pradėjo kurtis alternatyvūs naratyvai apie tai, kas čia galėjo įvykti. Pradėjus fiksuoti pamestus rūbus, juos pradėjau rasti pakankamai dažnai ne tik čia, namuose, bet ir keliaudama kitose šalyse. Taip pamažu pradėjo formuotis tokia radinių serija neįkyriai kaupiama telefone. Kas iš pradžių atrodę lyg juokingas užsiėmimas, pamažu tapo mano judėjimo trajektorijų dienoraščiu.
Kai pirmą kartą pamačiau pamestus rūbus gatvėje, galvoje pradėjo kurtis alternatyvūs naratyvai apie tai, kas čia galėjo įvykti. Pradėjus fiksuoti pamestus rūbus, juos pradėjau rasti pakankamai dažnai ne tik čia, namuose, bet ir keliaudama kitose šalyse. Taip pamažu pradėjo formuotis tokia radinių serija neįkyriai kaupiama telefone. Kas iš pradžių atrodę lyg juokingas užsiėmimas, pamažu tapo mano judėjimo trajektorijų dienoraščiu.
Rijado vartai. Saudo Arabija, 2011
Taip gavosi, kad 2008 ir 2011 metais dirbau moterų fotografijos studijoje Rijade, Saudo Arabijoje. Labai įdomi, keista ir dabar atrodo net nereali patirtis. Rijade gyvena apie 4 milijonai žmonių ir tai yra praktiškai nevaikščiojamas miestas. Bent man taip buvo pasakyta pradžioje, kad čia žmonės visada ir visur važiuoja. Tai buvo suprantama ir dėl klimato, karštis galėdavo siekti iki 45 laipsnių. Pradžioje, o ir gale, savo darbo kontrakto man buvo sunku susitaikyti su šia nevaikščiojimo sąvoka. Aš pasiimdavau kamerą ir leisdavau sau iki valandos paklaidžioti po savo rajono apylinkes. Kadangi jaučiausi labai svetima tame krašte, o išėjus į gatvę tave pasitikdavo poros ar trijų metrų tvoros ir gigantiški vartai, šioje šalyje pradėjau juos fotografuoti. Tai buvo man smalsumą žadinantys raštai, formos ir proporcijos su dar nežinomomis istorijomis už jų.
Taip gavosi, kad 2008 ir 2011 metais dirbau moterų fotografijos studijoje Rijade, Saudo Arabijoje. Labai įdomi, keista ir dabar atrodo net nereali patirtis. Rijade gyvena apie 4 milijonai žmonių ir tai yra praktiškai nevaikščiojamas miestas. Bent man taip buvo pasakyta pradžioje, kad čia žmonės visada ir visur važiuoja. Tai buvo suprantama ir dėl klimato, karštis galėdavo siekti iki 45 laipsnių. Pradžioje, o ir gale, savo darbo kontrakto man buvo sunku susitaikyti su šia nevaikščiojimo sąvoka. Aš pasiimdavau kamerą ir leisdavau sau iki valandos paklaidžioti po savo rajono apylinkes. Kadangi jaučiausi labai svetima tame krašte, o išėjus į gatvę tave pasitikdavo poros ar trijų metrų tvoros ir gigantiški vartai, šioje šalyje pradėjau juos fotografuoti. Tai buvo man smalsumą žadinantys raštai, formos ir proporcijos su dar nežinomomis istorijomis už jų.
Vilma Samulionytė gimė 1978 m. Jonavoje. 2002 m. baigė studijas Kauno technologijos universitete, o 2009 m. – fotografijos studijas Prahos menų akademijoje, Fotografijos katedroje (FAMU). Po stažuotės Stanbule (Turkija) ir baigusi mokslus dirbo fotografijos studijoje Rijade (Saudo Arabija). Grįžusi į Lietuvą pradėjo dirbti Lietuvos fotomenininkų sąjungoje parodų kuratore ir Nidos tarptautinio fotografijos simpoziumo meno vadove.
Kartu su menininku Gyčiu Skudžinsku 2014 m. įkūrė leidybinę platformą „NoRoutine Books“, kuri leidžia limituoto tiražo knygas.
Kaip menininkė aktyviai dirba konceptualiosios fotografijos srityje kvestionuodama visuomenės ritualus, atmintį ir papročius. Taip pat yra dokumentinio filmo „Močiute, Guten Tag!“, kuriame nagrinėjamos vis dar aktualios Antrojo pasaulinio karo pasekmės regionui, bendraautorė. Paraleliai filmui buvo sukurta paroda ir leidinys, sujungiantys šeimos archyvines fotografijas, laiškus, vaizdo medžiagą ir objektus.
Nuo studijų metų autorė aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje ir yra gavusi Lietuvos bei Čekijos kultūros ministerijų stipendijas edukacijai ir parodų rengimui. Yra surengusi savo bei dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje, Turkijoje, Čekijoje, JAV, Slovėnijoje ir kt. 2013–2015 m. dalyvavo keliaujančioje bienalėje „Young European Talents“. 2013 m. ir 2017 m. buvo Itaparikoje, Brazilijos Sacatar institute vykusių UNESCO-Aschberg rezidencijų programų dalyvė. 2022 m. tapo Balio Buračo fotografijos premijos laureate.
Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.
Kartu su menininku Gyčiu Skudžinsku 2014 m. įkūrė leidybinę platformą „NoRoutine Books“, kuri leidžia limituoto tiražo knygas.
Kaip menininkė aktyviai dirba konceptualiosios fotografijos srityje kvestionuodama visuomenės ritualus, atmintį ir papročius. Taip pat yra dokumentinio filmo „Močiute, Guten Tag!“, kuriame nagrinėjamos vis dar aktualios Antrojo pasaulinio karo pasekmės regionui, bendraautorė. Paraleliai filmui buvo sukurta paroda ir leidinys, sujungiantys šeimos archyvines fotografijas, laiškus, vaizdo medžiagą ir objektus.
Nuo studijų metų autorė aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje ir yra gavusi Lietuvos bei Čekijos kultūros ministerijų stipendijas edukacijai ir parodų rengimui. Yra surengusi savo bei dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje, Turkijoje, Čekijoje, JAV, Slovėnijoje ir kt. 2013–2015 m. dalyvavo keliaujančioje bienalėje „Young European Talents“. 2013 m. ir 2017 m. buvo Itaparikoje, Brazilijos Sacatar institute vykusių UNESCO-Aschberg rezidencijų programų dalyvė. 2022 m. tapo Balio Buračo fotografijos premijos laureate.
Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.
Parodą remia Palangos miesto savivaldybė