Turizmo maršrutas: “Palanga vakar ir šiandien”

Pirmoji nedidelė medinė katalikų Palangos bažnyčia buvo pastatyta Stepono Batoro žmonos Onos Jogailaitės rūpesčiu 1554 m. Kita kryžiaus formos su bokštu ir varpine bažnyčia tuomečių Lietuvos valdovų iniciatyva buvo pastatyta 1590 m. Bažnyčia vėl buvo perstatyta 1767 m. ir išstovėjo 140 metų. 1897 m. pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmanno projektą šalia senosios medinės buvo pradėta statyti nauja neogotikinio stiliaus bažnyčia. Virš pagrindinių vartų esantys romėniški skaičiai nurodo, kad Palangos bažnyčios statyba baigta 1907 m.

Bažnyčioje įrengta įspūdinga sakykla ir trys meniški altoriai, kuriuos puošia bareljefai, padaryti iš marmuro, atvežto iš Prancūzijos. Centriniame altoriuje yra jau XVII a. minimas Dievo Motinos Marijos paveikslas. Kiti du mediniai altoriai, esantys šoninėse navose, yra perkelti iš ankstesnės medinės bažnyčios.

Pedagogė, rašytoja Aleksandra Šilgalytė savo prisiminimuose aprašo 1915 m. kovo 23-iosios dieną, kai Palanga buvo bombarduojama Vokietijos karinių jūros pajėgų. Po šio bombardavimo Palanga, prisiminimų autorės akimis, atrodė neatpažįstamai sugriauta, o ypač pribloškė bažnyčios ir šventoriaus išvaizda: didelė šventoriaus tvoros dalis išgriauta, bažnyčios sienos atrodė lyg paukščių nulesiotos, nukapotos, langai išbyrėję, o vitražai virtę krūvelėmis spalvotų stikliukų. Taip pat ji aprašo išgirstą istoriją, kai kovo 23-iosios rytą bažnyčioje susirinkus žmonėms klausytis mišių staiga pasigirdo kurtinantis garsas ir po šoniniu Šv. Roko altoriumi baisus sviedinys, išgręžęs didžiulę skylę, nučiuožė grindimis iki Dievo Motinos altoriaus ir sustojo nesprogęs. Kunigas su parapijiečiais suskubo slėptis į bažnyčios požemį ir ten aukojo mišias. Reikia manyti, jei sprogmuo būtų sprogęs, bažnyčia būtų visiškai nugriauta. Sviedinį pašalino patys vokiečių kariai.

2018 m. balandžio 1 d. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje pradėjo veikti bokštas su įrengta apžvalgos aikštele. Bažnyčios bokšto aukštis – 24 m.

Teatras (Palangos koncertų salė, Vytauto g. 43),

Tiškevičių alėja, Senoji vaistinė (Vytauto g. 33)

Palanga kaip vasarvietė pradėjo garsėti XIX a. antrame ketvirtyje, bet ilgą laiką joje trūko poilsio paskirties statinių: restoranų, vasarnamių, viešbučių. 1877 m. Palangos kurorto įkūrėjas grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) pastatė pirmąjį restoraną, kurį 1880 m. išplėtė ir jame įrengė viešbutį. Tokie daugiafunkciai poilsio namai, vadinami kurhauzu, buvo vienas iš pagrindinių elementų, privalomų kiekvienai kurortinio tipo gyvenvietei, tad Palangos kurhauzas netrukus tapo besikuriančio kurorto centru. Vasarotojai itin mėgo jame lankytis, nes čia veikė restoranas, skaitykla, biliardo ir žaidimų salės, buvo organizuojami įvairūs koncertai, šokių vakarai, spektakliai ir kiti pasilinksminimai. Ilgą laiką kurhauzas buvo vienintelis viešbutis Palangoje.

Kurhauze 1905 m. pradėjo veikti naujai įsteigta kurorto direkcija ir informacinis biuras. Į Palangą atvykę poilsiautojai per parą turėdavo įsiregistruoti ir susimokėti įvairias kurorto rinkliavas. Kurorto administracija nuolat rūpinosi, kad poilsiautojams poilsis būtų patogus ir netrūktų įvairiausių pramogų.

Palangos kurhauzas buvo nuolat atnaujinamas, plečiamas, perstatomas, todėl nepasiekė stilistiškai vienalytės formos. 1909 m. įvyko bene rimčiausia jo rekonstrukcija. Jos metu pastate įvesti vandentiekis ir kanalizacija, įrengta didelė įspūdingais klasicizmo stiliaus lipdiniais papuošta salė su scenos pakilimu. Prie šiaurinio fasado pristatyta secesinio stiliaus veranda su vaizdu į naująją Palangos bažnyčią.

Tarpukariu kurhauzas tapo populiariausia pasilinksminimų vieta Palangoje, į kurią susirinkdavo išprususi inteligentija, degusi mąstymo laisvės idėja. Tuo metu pastatas buvo apšviestas elektra, jame veikė telefonas. Ilgą laiką kurhauzas buvo pagrindinė miesto kultūrinių renginių vieta. Jame veikė įkurta kurortų susivienijimo organizacija.

Palangos kurorto simboliu laikomas kurhauzas sudegė 2002 m. 2013 m. atstatyta mūrinė dalis, o 2020 m. – medinė.

Teatras

XIX a. devintajame dešimtmetyje grafas Juozapas Tiškevičius netoli kurhauzo savo šeimos ir svečių pramogai pastatė kuklų medinį teatrą, kuris buvo naudojamas mėgėjiškiems šeimos ir pažįstamų vaidinimams. XX a. pradžioje į Palangą atvykstant vis daugiau poilsiautojų ir matydamas tokio tipo kultūros įstaigos reikalingumą 1908 m. Feliksas Tiškevičius pastatė naują 600 vietų teatro pastatą, kuris, anot to meto spaudos, buvo „gražus kaip Palanga“. Deja, bet naujasis teatras žiūrovų nesužavėjo, jie skundėsi pokosto kvapu, bloga akustika ir apšvietimu. Dėl to jau po pirmojo vasaros sezono nuspręsta jį atnaujinti ir, matyt, dėl vykdyto remonto 1909 m. gegužės mėn. kilo gaisras ir pastatas sudegė.

1910 m. pastatytas naujas kur kas kuklesnis nei prieš tai buvęs medinis vieno aukšto teatro pastatas. Šis pastatas teatro mylėtojams tarnavo ne vieną dešimtmetį, bet 1934 m. taip pat sudegė.

Toje pačioje vietoje 1939 m. Palangos architektas Vadimas Lvovas (1906–1940) suprojektavo ir pastatė Vasaros estradą. Manoma, kad sovietmečiu ji buvo permontuota ir perkelta į parko teritoriją.

1971 m. pastatyta žymioji tūkstančio vietų Palangos vasaros estrada (architektas Vytautas Gerulis). Joje koncertavo žymūs to meto atlikėjai, vykdavo įvairūs pramoginiai renginiai. Net 40 metų vasaros sezono metu tarnavusi estrada 2013 m. buvo nugriauta, o jos vietoje 2015 m. pastatyta 2 200 sėdimų vietų, moderni, prisukamą muzikinę dėžutę primenanti koncertų salė, veikianti visus metus.

Grafų Tiškevičių alėja

Grafai Tiškevičiai, kurdami Palangos kurortą, statė poilsiui ir pramogoms skirtus pastatus, įrenginėjo įvairias poilsiautojų malonumui skirtas rekreacines erdves: parkus, sodus, alėjas. Viena seniausių Palangos kurorto dalių – pasivaikščiojimų alėja, nutiesta dar XIX a. pab. lygiagrečiai su Liepojos gatve (dab. Vytauto g.). Ties ja įkurtas kurhauzo parkas, pastatytos pirmosios grafų Tiškevičių vilos, teatro pastatas. Apie 1910 m. alėjos pradžioje pastatyti secesijos stiliaus pagrindiniai vartai į Palangos kurorto centrą. Prie jų buvo renkamas mokestis už įėjimą į kurorto parką.

2017 m. pagerbiant grafų Tiškevičių atminimą ir jų indėlį į Palangos kurorto įkūrimą alėja restauruota, atkurti sunykę vartai, atidengtos grafo Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės skulptūros (skulptorius Klaudijus Pūdymas, architektė Snieguolė Stripinienė). Alėjos grindinį puošia išgraviruotas Tiškevičių giminės šūkis lotynų ir lietuvių kalbomis „Deligas quem diligas“ ir „Išsirink, ką myli“.

Alėją dar labiau papildo ir žavesio jai suteikia skulptūrų parkas, kuriame poilsiautojai gali gėrėtis 28-iomis žymių Lietuvos ir užsienio skulptorių sukurtomis skulptūromis.

Birutės parkas (Vytauto g. 15) ir

Birutės kalnas (Vytauto g. 21).

1891 m., po grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) mirties, Palangą paveldėjo jo sūnus grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1932). Atsisakęs karininko karjeros, jis tęsė tėvo pradėtus kurorto vystymo darbus ir 1897 m. pastatė reprezentacinius rūmus, kuriuos projektavo Europoje garsus vokiečių architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas.

Grafo Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos Antaninos Sofijos Lonckos (1870–1951) rūmai – XIX a. pabaigai būdingo istorizmo stiliaus statinys, kuriuose persipynę renesanso, baroko ir klasicizmo bruožai bei kompoziciniai elementai. Jie buvo skirti nuolat didikams gyventi Palangoje.

Rūmų interjeras įrengtas subtiliai ir skoningai. Jį puošė vertingi meno kūriniai: paveikslai, giminės portretai, graviūros, bronzos dirbiniai, marmuro biustai, sienos, dekoruotos rytietiškais kilimais, gobelenais ir veidrodžiais. Rūmai garsėjo gausia biblioteka ir paties grafo F. Tiškevičiaus surinkta unikalia senovės gintaro dirbinių kolekcija.

1907 m. prie rūmų pristatyta to paties architekto suprojektuota neorenesansinė aštuoniakampė koplyčia. 1913 m. grafai vyko į Romą pas popiežių, kad gautų leidimą laikyti koplyčioje mišias ir kitas pamaldas, priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Koplyčioje grafų šeima pradėdavo ir užbaigdavo dieną pamaldomis, o per šventadienius rinkdavosi į mišias.

Grafai Tiškevičiai Palangoje rezidavo iki 1939 m. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai buvo nacionalizuoti sovietinės valdžios. 1963 m. juose įsteigtas iki šiol veikiantis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus filialas – Palangos gintaro muziejus.

Birutės parkas

1897 m., prie grafų Tiškevičių rūmų, įkurtas peizažinio plano parkas. Projekto autorius – garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouard’as André (1840–1911). Jis kartu su sūnumi René Édouard’u André (1867–1942) kelias vasaras lankėsi Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams.

Parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę lėmė ne vien E. F. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Parko augalai rūpestingai pritaikyti prie Palangos klimato sąlygų. Rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir istoriškai garsios lietuvių šventvietės – legendinio Birutės kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus reginys į Baltijos jūrą. Meistriškai išvedžioti takai, aikštelėse įrengti gėlynai. Šiaurinėje rūmų pusėje iki šiol puoselėjamas architekto E. F. André suformuotas didysis parteris, kurio centre yra fontanas. Pietrytinėje parko dalyje – mažasis parteris, kurį puošia gėlynai, fontanas ir skulptūros.

Parke gausu mažosios architektūros elementų. Priešais rūmus ~1905 m. pastatyta Laiminančio Kristaus skulptūra, pagaminta Paryžiuje, manoma, žymioje „Maison Raffl“ įmonėje. 1948 m. ji buvo sunaikinta, 1993 m. atstatyta. O vienas mėgstamiausių fotografavimosi objektų visoje Palangoje yra lietuvių liaudies pasakų motyvais žymaus skulptoriaus Roberto Antinio 1960 m. sukurta bronzinė skulptūra „Eglė – žalčių karalienė“.

Parkas atlaikė du pasaulinius karus, daugybę stichinių ir kitų nelaimių, buvo plečiamas ir restauruojamas, bet, nepaisant to, išsaugojo E. F. André kurtų parkų dvasią ir yra laikomas vienu gražiausių parkų Šiaurės Europoje.

Nuo 1960 m. vadintas Palangos botanikos parku. 2011 m. sugrąžintas istorinis Birutės parko pavadinimas.

Birutės kalnas

Birutės kalnas – aukščiausia Palangos pajūrio kopa ir vienas svarbiausių miesto simbolių. Jau IX–X a. užjūrio pirkliai prie Birutės kalno prekiaudavo, čia ir gyvendavo. Iš Vidurio Europos arba tiesiai iš Švedijos per Palangą į žemyną patekdavo sidabras, vario, švino, cinko žaliava bronzos lydiniams gaminti.

XI–XII a. Palangos prekybos centrą galima vadinti 4 gyvenviečių kompleksu, kurį sudarė Birutės kalnas, Žemaičių kalnelis, Rąžės ir pietinė gyvenvietės. Birutės kalnas buvo gynybos ir kulto vieta – alkvietė. Žynių nustatomos datos buvo susijusios su atitinkamomis šventėmis, per kurias garbinti tam tikri dievai ir dievybės.

Pati svarbiausia kalno legenda – apie šventųjų ąžuolų paunksnėje amžinąją aukuro ugnį prižiūrėjusias vaidilutes. Šventykloje tarnavo išmintinga gražuolė Birutė, žemaičių didžiūno Vidmanto dukterėčia. Vietiniai gyventojai ją laikė šventąja. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, grįždamas iš karo su kryžiuočiais, sutiko ir pamilo Birutę. Nors ji buvo pažadėjusi dievams saugoti skaistybę, Kęstutis ją vis tiek išsivežė ir vedė. Birutė yra vieno iškiliausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Vytauto motina. Ją buvus istorine asmenybe byloja ir rašytiniai šaltiniai. Iki šiol netyla pasakojimai, kad pats kalnas yra Birutės palaidojimo vieta.

Žemaitijos krikštas ir pagonybės susilpnėjimas neturėjo įtakos Birutės kalnui kaip simboliui. Jis neprarado savo reikšmės ir svarbos vietinių gyventojų sąmonėje. O iš pagoniškos kultūros objekto buvo rekonstruotas į krikščioniškąjį.

Pirmoji medinė Šv. Jurgio koplyčia ant kalno pastatyta apie 1506 m. 1753-iaisiais ji atnaujinta. Nauja mūrinė neogotikos stiliaus koplyčia pastatyta 1869–1870 m. pagal Rygoje gyvenusio architekto Karlo Mayerio projektą. Tuo metu buvo padaryti ir laiptai į kalną, jo pašlaitėse pasodinta nemažai medžių. 1898–1900 m. Birutės kalno šlaite pastatytas Švenčiausiosios Mergelės Marijos lurdas.

Birutės parkas (Vytauto g. 15)

Birutės kalnas (Vytauto g. 21).

1891 m., po grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) mirties, Palangą paveldėjo jo sūnus grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1932). Atsisakęs karininko karjeros, jis tęsė tėvo pradėtus kurorto vystymo darbus ir 1897 m. pastatė reprezentacinius rūmus, kuriuos projektavo Europoje garsus vokiečių architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas.

Grafo Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos Antaninos Sofijos Lonckos (1870–1951) rūmai – XIX a. pabaigai būdingo istorizmo stiliaus statinys, kuriuose persipynę renesanso, baroko ir klasicizmo bruožai bei kompoziciniai elementai. Jie buvo skirti nuolat didikams gyventi Palangoje.

Rūmų interjeras įrengtas subtiliai ir skoningai. Jį puošė vertingi meno kūriniai: paveikslai, giminės portretai, graviūros, bronzos dirbiniai, marmuro biustai, sienos, dekoruotos rytietiškais kilimais, gobelenais ir veidrodžiais. Rūmai garsėjo gausia biblioteka ir paties grafo F. Tiškevičiaus surinkta unikalia senovės gintaro dirbinių kolekcija.

1907 m. prie rūmų pristatyta to paties architekto suprojektuota neorenesansinė aštuoniakampė koplyčia. 1913 m. grafai vyko į Romą pas popiežių, kad gautų leidimą laikyti koplyčioje mišias ir kitas pamaldas, priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Koplyčioje grafų šeima pradėdavo ir užbaigdavo dieną pamaldomis, o per šventadienius rinkdavosi į mišias.

Grafai Tiškevičiai Palangoje rezidavo iki 1939 m. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai buvo nacionalizuoti sovietinės valdžios. 1963 m. juose įsteigtas iki šiol veikiantis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus filialas – Palangos gintaro muziejus.

Birutės parkas

1897 m., prie grafų Tiškevičių rūmų, įkurtas peizažinio plano parkas. Projekto autorius – garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouard’as André (1840–1911). Jis kartu su sūnumi René Édouard’u André (1867–1942) kelias vasaras lankėsi Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams.

Parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę lėmė ne vien E. F. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Parko augalai rūpestingai pritaikyti prie Palangos klimato sąlygų. Rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir istoriškai garsios lietuvių šventvietės – legendinio Birutės kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus reginys į Baltijos jūrą. Meistriškai išvedžioti takai, aikštelėse įrengti gėlynai. Šiaurinėje rūmų pusėje iki šiol puoselėjamas architekto E. F. André suformuotas didysis parteris, kurio centre yra fontanas. Pietrytinėje parko dalyje – mažasis parteris, kurį puošia gėlynai, fontanas ir skulptūros.

Parke gausu mažosios architektūros elementų. Priešais rūmus ~1905 m. pastatyta Laiminančio Kristaus skulptūra, pagaminta Paryžiuje, manoma, žymioje „Maison Raffl“ įmonėje. 1948 m. ji buvo sunaikinta, 1993 m. atstatyta. O vienas mėgstamiausių fotografavimosi objektų visoje Palangoje yra lietuvių liaudies pasakų motyvais žymaus skulptoriaus Roberto Antinio 1960 m. sukurta bronzinė skulptūra „Eglė – žalčių karalienė“.

Parkas atlaikė du pasaulinius karus, daugybę stichinių ir kitų nelaimių, buvo plečiamas ir restauruojamas, bet, nepaisant to, išsaugojo E. F. André kurtų parkų dvasią ir yra laikomas vienu gražiausių parkų Šiaurės Europoje.

Nuo 1960 m. vadintas Palangos botanikos parku. 2011 m. sugrąžintas istorinis Birutės parko pavadinimas.

Birutės kalnas

Birutės kalnas – aukščiausia Palangos pajūrio kopa ir vienas svarbiausių miesto simbolių. Jau IX–X a. užjūrio pirkliai prie Birutės kalno prekiaudavo, čia ir gyvendavo. Iš Vidurio Europos arba tiesiai iš Švedijos per Palangą į žemyną patekdavo sidabras, vario, švino, cinko žaliava bronzos lydiniams gaminti.

XI–XII a. Palangos prekybos centrą galima vadinti 4 gyvenviečių kompleksu, kurį sudarė Birutės kalnas, Žemaičių kalnelis, Rąžės ir pietinė gyvenvietės. Birutės kalnas buvo gynybos ir kulto vieta – alkvietė. Žynių nustatomos datos buvo susijusios su atitinkamomis šventėmis, per kurias garbinti tam tikri dievai ir dievybės.

Pati svarbiausia kalno legenda – apie šventųjų ąžuolų paunksnėje amžinąją aukuro ugnį prižiūrėjusias vaidilutes. Šventykloje tarnavo išmintinga gražuolė Birutė, žemaičių didžiūno Vidmanto dukterėčia. Vietiniai gyventojai ją laikė šventąja. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, grįždamas iš karo su kryžiuočiais, sutiko ir pamilo Birutę. Nors ji buvo pažadėjusi dievams saugoti skaistybę, Kęstutis ją vis tiek išsivežė ir vedė. Birutė yra vieno iškiliausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Vytauto motina. Ją buvus istorine asmenybe byloja ir rašytiniai šaltiniai. Iki šiol netyla pasakojimai, kad pats kalnas yra Birutės palaidojimo vieta.

Žemaitijos krikštas ir pagonybės susilpnėjimas neturėjo įtakos Birutės kalnui kaip simboliui. Jis neprarado savo reikšmės ir svarbos vietinių gyventojų sąmonėje. O iš pagoniškos kultūros objekto buvo rekonstruotas į krikščioniškąjį.

Pirmoji medinė Šv. Jurgio koplyčia ant kalno pastatyta apie 1506 m. 1753-iaisiais ji atnaujinta. Nauja mūrinė neogotikos stiliaus koplyčia pastatyta 1869–1870 m. pagal Rygoje gyvenusio architekto Karlo Mayerio projektą. Tuo metu buvo padaryti ir laiptai į kalną, jo pašlaitėse pasodinta nemažai medžių. 1898–1900 m. Birutės kalno šlaite pastatytas Švenčiausiosios Mergelės Marijos lurdas.

2016 m., remiantis lietuvių liaudies tautosaka, Palangoje įkurtas interaktyvus pasakų parkas. Jame galima ne tik jaukiai pasivaikščioti tarp daugiamečių pušų, bet ir susipažinti su populiariausiomis lietuviškomis pasakomis. Ties kiekviena skulptūra įrengta informacinė lentelė, kurioje galima ne tik perskaityti pasaką, bet ir, paspaudus specialų mygtuką, išgirsti ją lietuvių ir anglų kalbomis. Vaikai ypač pamėgo patys išbandyti lietuvių liaudies motyvais sukurtas skulptūras. Mat iš metalo, akmens, betono, medžio sukurtos skulptūros yra pritaikytos ne tik liesti, bet ir žaisti, karstytis, sukioti ir pan.

Parke pristatomos septynios pasakos: „Eglė – žalčių karalienė“ (aut. Agnesė Rudzitė (Latvija)), „Dangus griūva“ (aut. Kristsas Zarinsas (Latvija)), „Turėjo bobutė žilą oželį“ (aut. Povilas Butkevičius), „Lapė ir ąsotis“ (aut. Andrius Petkus), „Seku seku pasaką“ (aut. Algis Kasparavičius), „Saulė ir mėnulis“ (aut. Rolandas Šmitas), „Pupa“ (aut. Gediminas Mažintas). Visos sukurtos skulptūros itin atraktyvios ir žavi spalvomis, menine išraiška, netradiciniais sprendimais. Neabejotinai šis parkas yra tapęs populiariausia mažųjų vasarotojų poilsio vieta.

Palangoje jau nuo XIX a. pabaigos kaip alternatyva jūros maudynėms veikė šiltosios vonios. Iš pradžių tai tebuvo laikini įrenginiai – vasarą progimnazijos patalpose pastatomos vonios. 1905 m. grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1932) itin jaukioje kurorto vietoje Kęstučio gatvėje pastatė medinį šiltųjų maudyklių pastatą. Poilsiautojams buvo siūlomos pašildyto jūros vandens vonios, pagal pageidavimą įmaišant pušų ekstrakto ar druskos, ir deguonies ar angliarūgštės vonios. Taip pat buvo atliekamos įvairios gydymo procedūros.

Apie 1911 m. mažėjant kurorto sezoniškumui ir daugėjant pasiturinčių poilsiautojų pastatas išplėstas, prie jo rytinės ir vakarinės pusių pristatant du šoninius flygelius. Juose suplanuotos 24 vonios: 6 – pirmos klasės, 12 – antros ir 4 – trečios.

Po 1929 m. atlikto remonto veikė 25 vonios. Po Antrojo pasaulinio karo šiltųjų maudyklių pastatas nacionalizuotas, 1952 m. jame įrengta balneologinė (vandens ir purvo) gydykla.

Galima teigti, kad šis pastatas ir jo teiktos paslaugos buvo vienas pirmųjų Palangos kurorto sveikatingumo centrų, teikusių šiomis dienomis ypač populiarias SPA (lot. sanitas per aqua; sanus per aqua; solus per aqua – „sveikata per vandenį“) paslaugas.

Tarpukariu ilsėtis Palangoje būdavo prestižas, tad nenuostabu, kad tuo metu Lietuvos elitui priklausę karininkai taip pat nusprendė įsigyti vasarnamį. 1934 m. iš Marijos Gorskienės (?), įgalioto advokato Liubomiro Bociarskio (?) įsigytas 6 tūkst. kvadratinių metrų ploto sklypas, esantis tarp Kęstučio ir Simpsono gatvių, su dviejų aukštų 1633 m2 ploto mediniu vasarnamiu. Atliekant remontą, įrengta 18 kambarių su erdviais balkonais, o pats pastatas suplanuotas net su 7 atskirais įėjimais, kad poilsiaujantys karininkai netrukdytų vieni kitiems.

Vila pirmiausia buvo skirta Karininkų ramovės narių ir jų šeimų poilsiui, o jei būdavo laisvų kambarių, viloje galėjo atostogauti ir Krašto apsaugos ministerijos civiliai tarnautojai. Kambarys su patarnavimu kainuodavo 2 litus už parą. Į šią kainą būdavo įskaičiuojama lova su čiužiniu, pagalve bei antklode, lovos skalbiniai, rankšluosčiai. Viloje laikytasi tam tikros tvarkos – už sugadintus daiktus reikėjo kompensuoti, drausta lošti kortomis azartinius žaidimus, vartoti alkoholį.

Šalia vilos įrengta kroketo aikštelė, mat šis žaidimas buvo labai mėgstamas poilsiaujančių karininkų.

Palangos tiltas

Paplūdimys

Viena gražiausių pajūrio legendų apie deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę 1961 m. skulptorės Nijolės Gaigalaitės (1928–2009) dėka atgijo skulptūrinėje kompozicijoje „Jūratė ir Kastytis“. Tuo pačiu pavadinimu pavadintas ir skveras, kurį puošia šis vienas svarbiausių Palangos kurorto simbolių.

Pirmasis, beveik prieš du amžius iš Palangos gyventojų išgirstą tragišką meilės legendą užrašė ir 1842 m. knygoje „Žemaičių žemės atsiminimai“ paskelbė Adomas Liudvikas Jucevičius (1813–1846). 1920 m. „Pavasario balsuose“ baladę „Jūratė ir Kastytis“ lietuvių kalba paskelbė poetas Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932). Nuo tada ir prasidėjo naujasis šios legendos gyvenimas literatūroje.

Legenda byloja apie Baltijos jūros gelmėse stovėjusius gintarinius rūmus, kurių šeimininkė jūrų valdovė Jūratė globojo ir valdė visus vandenis ir jų gyventojus. Niekas neturėjo priežasties skųstis ar dejuoti, visi gyveno santarvėje ir taikoje. Kartą Jūratė sužinojusi, kad žvejys Kastytis jos žuveles gaudo ir mirčiai smerkia, užsirūstino ir pati iškilo į vandenų paviršių barti nepaklusnaus žvejo. Traukia žvejys tinklą ir savo akimis netiki – ten pati jūros valdovė. Bara Jūratė Kastytį, kam jis žuveles jos gaudo, kam mirčiai smerkia, o pačiai jaunas žvejys vis labiau prie širdies linksta. Pakvietė Jūratė žvejį į savo gintaro rūmus paviešėti, ir užmiršo žvejys apie namus ir jo laukiančią motiną, apie bėgantį laiką – matė tik savo mylimą Jūratę. Pažvelgė galingasis dievų valdovas Perkūnas iš padangių į jūrą, išvydo linksmai su mirtinguoju laiką leidžiančią Jūratę ir baisiai užsirūstino. Sviedė Perkūnas savo ugninę strėlę į Jūratės gintaro rūmus ir sudaužė juos į mažyčius trupinėlius. Žuvo žvejys Kastytis, išdrįsęs pamilti deivę. Valdovė Jūratė, Perkūno prirakinta prie uolos jūros dugne, iki šiol rauda žuvusio mylimojo, o gintarines jos ašaras jūra kartais išplauna į smėlėtą krantą…

Tiltas

Grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), abejodamas, ar iki Palangos kada nors bus nutiestas geležinkelis ir taip palengvintas susisiekimas su ja, investavo į jūros transportą ir apie 1888 m. pastatė beveik vieno kilometro ilgio „L“ raidės formos laivų prieplauką. Prie jos švartuodavosi grafo garlaivis „Feniksas“, kuriuo plukdytos Vilimiškės kaimo plytinėje pagamintos plytos ir kita ūkio produkcija į Liepoją, o iš jos – poilsiautojai į Palangą. Nuo plytinės iki pat tilto pabaigos, kad būtų palengvintas krovinių gabenimas, nutiestas siaurasis geležinkelis. Juo kroviniai gabenti arklių traukiamais vežimais.

Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad sąlygos laivybai netinkamos, mat po kiekvienos audros uostas tapdavo per seklus plaukioti, o nuolatinis jo gilinimas – pernelyg brangus. Laivas buvo parduotas, o tiltas tapo poilsiautojų mėgstama pramoga, skirta romantiškiems pasivaikščiojimams ir saulei palydėti. Arklinis siaurasis geležinkelis poilsiautojams taip pat pasitarnaudavo norint patogiai, nebrendant per smėlį pasiekti paplūdimį.

1905 m. ant tilto pastatyta erdvi pavėsinė, puošta ažūrine medine konstrukcija. Po ja poilsiautojai slėpdavosi nuo kaitrios saulės ar netikėtai užklupusio lietaus. Tarpukariu, 1932 m., atliktas kapitalinis tilto remontas, ant jo pastatyti kavinė ir kioskas. Sovietmečiu tiltas neprarado svarbios pramoginės funkcijos, vasarotojams buvo siūloma pasiplaukioti pramoginiais laivais.

1991 m. nuspręsta vietoj senojo apgriauto medinio tilto pastatyti naują patvaresnį iš gelžbetoninių konstrukcijų su medine paviršiaus danga. Ant naujojo tilto įrengta prieplauka nedideliems laiveliams ir keturios aikštelės žvejams. Palangos tiltas – vienas svarbiausių simbolių, liudijančių savitą kurortinį gyvenimą Palangoje.

Paplūdimys

XIX a. pirmoje pusėje Palanga dėl naudingo sveikatai poilsio prie jūros ir populiarėjančios balneologijos Baltijos regione vis dažniau sulaukdavo vasarotojų dėmesio. Maudymasis buvo pagrindinis viešnagės pajūryje tikslas, todėl grafai Tiškevičiai rūpinosi, kad paplūdimyje netrūktų paplūdimio įrenginių, skirtų poilsiui, persirengimui ir maudymuisi.

Persirengimo būdelės Palangos paplūdimyje buvo statomos jau XIX a. antrame ketvirtyje ir neprarado reikšmės iki Pirmojo pasaulinio karo. Apie šimtą eilėmis sustatytų būdelių vasaros sezonui buvo galima išsinuomoti visam sezonui. Paplūdimyje galiojo tam tikra tvarka, kurią palaikydavo prižiūrėtojai. Jie rūpindavosi, kad būtų paisoma ir nustatytų maudymosi valandų vyrams ir moterims. Kieno maudymosi laikas, iki XIX a. pab. skelbta mušant būgną. Vėliau jį pakeitė stiebas su pakeliama atitinkama vėliava.

XIX a. pab. Palangos paplūdimyje pradėti naudoti maudymosi vežimai. Tai – medinės būdelės ant keturių ratų, arklio nutempiamos į jūrą. Maudymosi vežimai naudoti trejopai: kaip paprasčiausios persirengimo kabinos, taip pat maudantis nuogiems pasislėpti nuo nepageidaujamų akių ir kad nereikėtų brautis per lūžtančias bangas, kas jauniems ir sveikiems galėjo pasirodyti smagus užsiėmimas, bet senesniems ir ligotiems – sunkiai įveikiama kliūtis.

Palangos paplūdimyje taip pat veikė šaltosios maudyklės. Ties pačia kranto juosta, ant aukštų į smėlį įkaltų polių pastatyta vieno aukšto „U“ raidės forma išdėstytų persirengimo kabinų eilė. Iš išorės šviesa į kabinas patekdavo per stačiakampius langus, o iš kabinų buvo galima patekti į platformą, kuri juosė visą vidinę maudyklos dalį. Į jūrą nusitęsusi platforma leido poilsiautojams patogiai nulipti į vandenį. Šios maudyklos poilsiautojus džiugino dar ir tarpukariu. Vėliau dėl pasikeitusių maudymosi įpročių iš pajūrio kraštovaizdžio išnyko.

Sovietmečiu paplūdimyje veikė gydomasis pliažas, įkurtas 1973 m.

Nuo 2004 m. 500 m ilgio Birutės parko paplūdimyje plevėsuoja mėlynoji vėliava, liudijanti, kad paplūdimys atitinka aukščiausius aplinkosauginės kokybės reikalavimus.

Grafų Tiškevičių vila „Anapilis“ yra viena žinomiausių Palangos kurorto vilų, išsiskiriančių unikalia ir analogų Lietuvos pajūryje neturinčia architektūra. Pastato istorija skaičiuojama nuo 1898 m., nors tiksli pastatymo data ir architektas – nežinomi.

Pirmoji savininkė ir, spėjama, vilos užsakovė – grafienė Sofija Tiškevičienė (1837–1919). Vila ilgą laiką vadinta Sofijos vardu. Po S. Tiškevičienės mirties vilą paveldėjo dukra Marija Tiškevičiūtė (1871–1941). Po Pirmojo pasaulio karo ją nusipirko Lietuvos ūkio bankas, kurio pagrindiniai akcininkai buvo broliai Jonas (1886–1944) ir Juozas Vailokaičiai (1880–1955). Vila pradėta vadinti „Anapiliu“, nors palangiškiai dėl išskirtinės pastato architektūros jau taip ją ir vadino.

1940 m. vila nacionalizuota ir joje įrengtos gyvenamosios patalpos, o pokario metais įsikūrė „Jūratės“ sanatorijos klubas. „Anapilyje“ poilsiautojams buvo organizuojami šokių vakarai, teminės vakaronės, koncertai ir panašios pramogos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybė vilą „Anapilis“ priskyrė Palangos miesto savivaldybei. Ji tapo Palangos kultūros centrui priklausančiomis patalpomis. Netrukus viloje įsikūrė akustinės muzikos klubas, simboliškai pavadintas „Anapilio“ vardu. Muzikinio klubo veikla priminė kadaise buvusią bohemišką tarpukario Lietuvos aplinką, kai viloje lankydavosi garsūs visuomenininkai ir menininkai.

Nuo 2014 m. viloje „Anapilis“ veikia Palangos kurorto muziejus. 2019 m. jame įrengta moderni, šiuolaikiška istorinė ekspozicija.

Apie vilą iki šiol sklinda įvairiausių legendų. Dar daugiau mistiškumo ir peno apkalboms apie joje vykusius spiritizmo seansus suteikė bokštelyje įmontuoti vėjo vargonai. Šios vėjo gaudyklės „gaudė“ pajūrio vėjus ir skleidė neįprastus garsus, derančius prie vilos pavadinimo. Pasakojama, kad grafienė S. Tiškevičienė skundėsi silpna sveikata, tad jos nuotaikai praskaidrinti vilos bokštelyje ir buvo įrengti vėjo vargonai. Vos tik grafienė pasijusdavo prastai, atsidarydavo bokštelio langus ir klausydavo neįprastų muzikos instrumentų garsų.

Vilos „Anapilis“ vėjo vargonai – unikalūs. Nėra žinoma apie tokio tipo – pastate įmontuotų skardinių būgnelių, atliekančių „vėjo gaudyklių“ funkcijas, analogus Lietuvoje ir užsienyje. Deja, restauracijos metu atrasti ir restauruoti vėjo vargonai neveikia, bet Palangos kurorto muziejaus ekspozicijoje jie atgyja kitokia forma.

XIX a. pabaigoje, Palangoje atsirandant vis daugiau vasaroti skirtų pastatų, pastatytos tik dvi mūrinės vilos. Viena iš jų – vila „Baltoji“, skirta geram grafo Felikso Tiškevičiaus draugui ir verslo partneriui, kunigaikščiui Mykolui Oginskiui (1849–1902). Kunigaikštis vilos savininku buvo neilgai, mat netrukus jis ją išmainė į grafaitei Marijai Tiškevičiūtei (1871–1943) priklausiusią vilą „Svitezis“, esančią kiek arčiau jūros.

Tarpukariu M. Tiškevičiūtė vilą „Baltoji“ vasaromis išnuomodavo Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai (1874–1944), kuris į Palangą atvykdavo su šeima ir visa svita tarnų bei patarėjų. Prezidento atostogos trukdavo nuo keturių iki šešių savaičių. A. Smetona mėgdavo maudytis jūroje, vaikščioti parke ir pajūriu, daug skaitė, kas vakarą ant tilto palydėdavo saulę. Paplūdimyje prezidento ir jo palydovų patogumui Palangos miesto savivaldybė buvo pastačiusi nedidelę gražią lentinę kabiną, kuri su nedideliu smėlyno ploteliu buvo aptverta neaukšta tvorele.

1938 m. vilą nupirko Lietuvos Respublikos visuomenės ir valstybės veikėjas, advokatas Vladas Stašinskas (1874–1944). Dabar pastatas priklauso jo palikuoniams.

Nuo seniausios Palangos kurorto dalies, apimančios parką, pirmąsias grafų Tiškevičių vilas, teatro pastatą ir Kurhauzą, iki pat jūros nutiesta pagrindinė kurorto gatvė, prieš daugiau nei 120 metų vadinta grafų Tiškevičių bulvaru. Aplink šią gatvę suformuoti erdvūs sklypai, užtikrinantys jo savininkams išskirtinį patogumą ir privatumą, pradėtos statyti pirmosios medinės vilos, stebinančios išskirtine architektūra ir išlikusios iki mūsų dienų, – „Anapilis“, „Jūros akis“, „Aldona“, „Pajauta“, „Baltoji“, „Romeo“ ir „Džiuljeta“. Bulvaro natūralia tąsa į jūrą tapo poilsiautojų pasivaikščiojimams ir saulei palydėti skirtas tiltas.

1921 m., kai Palanga Tarptautinės arbitražo komisijos sprendimu atiteko Lietuvai, vienas žinomiausių Lietuvos kultūros ir politikos veikėjų, mokslininkas, lietuvybės puoselėtojas Jonas Basanavičius (1851–1927) parengė pranešimą „Iš Palangos istorijos“, kuris yra laikomas pirmąja istorine studija apie Palangos kraštą. 1924 m. J. Basanavičius lankėsi Palangoje, gydėsi vienoje iš jos sanatorijų. Tą pačią vasarą su dar dviem lietuvių tautos patriarchais Jonu Šliūpu (1861–1944) ir Jonu Jablonskiu (1860–1930) Palangoje atšventė savo vardines. Tais pačiais metais Palangos valsčiaus taryba Tiškevičių bulvarą pervadino Jono Basanavičiaus vardu. Nuo 2002 m. šios gatvės pradžią puošia J. Basanavičiaus biustas (skulptorius – Juozas Zikaras, architektas – Vytautas Moncevičius).

Dabar J. Basanavičiaus gatvė – pagrindinė pramoginė Palangos gatvė, kurioje veikia barai, restoranai ir kitos pasilinksminimo vietos. Poilsiautojams pereiti šia gatve iki tilto ir palydėti ant jo saulę tebėra viena svarbiausių kurorto pramogų.

XX a. viduryje Palangoje iškilo ir ilgą laiką svarbiausiu kurorto restoranu laikytas restoranas „Vasara“. 1964 m. architekto Aleksandro Eigirdo suprojektuotas ir 1967 m. pastatytas pastatas buvo tapęs savotiška lietuviška modernizmo ikona. „Vasara“ buvo pirmasis pastatas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, kuriame panaudota nauja plonasienės gelžbetoninės konstrukcijos technologija. Restoranas buvo apskritas, stiklinis. Vakarais iš tolo šviesdavo jo viduje esantys papuošimai. Dėl išskirtinės meninės architektūros jis tapo bene svarbiausiu objektu, reprezentuojančiu Palangos kurortą įvairiuose informaciniuose leidiniuose.

Restoranas veikė tik vasarą ir buvo skirtas aptarnauti savarankiškai atostogaujančius poilsiautojus. Iki šiol netyla pasakojimai, kad pavakarieniauti „Vasaroje“ būdavęs prestižas, o dėl didelių eilių tai įgyvendinti pavykdavo tikrai ne kiekvienam. Kurortininkų neatbaidydavo ir didžiulis karštis pastate, tarsi šiltnamyje, nes juk pastatas – stiklinis.

2003 m. pastatas rekonstruotas ir modernizuotas. Iš senojo restorano išliko sraigtiniai laiptai, pastatą laikanti kolona ir beveik nepakitusi pastato išorė – išlaikyta cilindro forma, langų pertvaros taip pat liko autentiškos formos.

Pačios gražiausios ir architektūriškai įdomiausios vilos Palangoje statytos grafų Tiškevičių. Viena iš tokių yra ir vila „Aldona“, iš pradžių priklausiusi Vladislavui Tiškevičiui (1865–1936), kuris daug dėmesio skyrė kultūrai. Jis buvo 1886 m. vasarą Palangoje leidžiamo pirmojo humoristinio laikraščio „La Limande“ („Plekšnė“) redaktorius. Pasirašinėjo slapyvardžiu M. Monstre. Išleisti keturi numeriai. Juose apžvelgti Palangos kurorto privalumai, poilsiautojų gausa, jų pasiskirstymas pagal visuomenėje užimamą padėtį ir tautybes, poilsiavimo kurorte tikslus bei kurorto įvykiai, kultūrinės, ekonominės, finansinės naujienos.

Nuo 1902 m. vilą „Aldona“ valdė grafo motina Sofija Tiškevičienė (1837–1919). Vila išsiskyrė ne tik medinėmis dekoracijomis, bet ir atviromis altanomis, mansardomis, puikiai suplanuotu plačiu privažiavimu. Apie šios vilos vardo kilmę sklando legendos. Manoma, kad pavadinimas susijęs su poeto Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ veikėjos Aldonos personažu.

XX a. pradžioje grafienė S. Tiškevičienė vilą išnuomojo ir joje įkurtas pensionas „Olga“.

2017 m. viloje įkurtas unikalus pramogų kompleksas – iliuzijų namas „Eureka“. Lankytojai turi galimybę išvysti save nestandartinėse situacijose ir jiems visai nebūdingose aplinkose, išbandyti įvairius eksperimentus ir net aštresnius pojūčius.

1422 m. Melno taika nustatė sieną tarp LDK ir Livonijos, ji ėjo per Šventosios upę. XIV–XVII a. Šventoji minėta Hanzos pirklių maršrutuose Karaliaučius–Ryga. Ilgą laiką Šventoji buvo strategiškai svarbesnė už Palangą – čia buvo laivų dirbtuvės, prekybos centras, tvirtovė, parkas. XVI–XVIII a. Šventąją lankė anglų, olandų ir švedų laivai, kurie iš čia išveždavo javus, kailius, medų, o atveždavo geležies, manufaktūros dirbinių, druskos, vyno, silkių, ginklų.

1923–1925 m. pradėti uosto atstatymo darbai, pritaikant jį daugiausia žvejams. 1939–1940 m. tvarkomi pietinis ir šiaurinis molas. Tačiau didelės gramzdos laivai į šį uostą negalėdavo įplaukti, nes smėlis užnešdavo uosto vartus. Didesniu uostu Šventoji taip ir netapo. Po karo jo teritorija priklausė žvejybos ūkiui „Pajūris“.

Iš naujo Šventoji pradėjo plėstis po 1955 m. Buvo apstatyta mediniais vienaukščiais namukais, kiek vėliau – privačiais namais. 1965 m. sušvelnintas sovietinio pasienio zonos režimas ir Šventojoje leista statyti vasaros poilsines. 1970 m. Šventoji prijungta prie Palangos. 1972 m. parengtas Didžiosios Palangos planas, Šventojoje numatyta plėtoti mūrinių poilsinių statybą. Ši teritorija peraugo į kurortinį miestelį.

1982 m. kopose ties Šventosios uosto vartais pastatyta skulptorės Zuzanos Pranaitytės 4 metrų aukščio skulptūrinė kompozicija „Žvejo dukros“. Ji vaizduoja ne tik žvejo dukras, laukiančias iš žvejybos sugrįžtančio tėvo, bet ir simbolizuoja nepriklausomybės siekiančias tris Baltijos valstybes. Lietuva – viduryje.

XVI a. vid. Palangoje veikė valstybinė institucija – muitinė. Ją 1555 m. trejiems metams išsinuomojo žydas Feliksas. Muitinės įsteigimas Palangoje liudija, kad miestelis buvo prekiautojų traukos taškas.

XIX a. pagrindinės eksporto prekės buvo neapdirbta oda ir galvijai, o importo – cukrus, vilnoniai, medvilniniai, šilkiniai audiniai. XIX a. Palangos prekyba buvo tradicinių Rytų Europos bei Šiaurės ir Vakarų Europos mainų pavyzdys: žemės ūkio produktai, miško medžiaga ir žaliavos buvo keičiami į bakalėjos prekes, geležies dirbinius, vyną, audinius, druską.

Palangos gyventojai, be žvejybos, gintaro gavybos ir apdirbimo, turėjo papildomų pajamų iš prekybos kontrabandinėmis prekėmis. Per sieną buvo gabenama degtinė, vietinių gyventojų vadinama „prūsine“, kolonijinės prekės (arbata, cukrus), audiniai, nelegaliai ir lietuviškos knygos. Pirkliai ir žvejai gabeno ginklus ir amuniciją 1831 ir 1863 m. sukilėliams. Pirmojo pasaulinio karo metu iš Prūsijos veždavo cigaretes, spiritą ir sachariną.

1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu visoje imperijoje buvo uždrausta spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba lotynišku raidynu. Lietuviškos spaudos draudimas truko iki 1904 m. Carinė pasienio sargyba privalėjo kovoti su lietuvių knygnešiais, gabenančiais nelegalią lietuvišką spaudą. Sargybiniai ir muitininkai už kiekvieną sulaikytą knygą gaudavo po 10 kapeikų, o už vieną pūdą laikraščių ar kitokių spaudinių – net 10 rublių. Gabenti draudžiamą lietuvišką spaudą buvo labai pavojinga. Ne vienam knygnešiui tekdavo susigrumti su rusų pasieniečiais, ne vieną šie sugavę žiauriai primušdavo. 2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalų ir pasaulyje neturintį atitikmenų reiškinį.

Birutės parkas,

Birutės kalnas (paliekamas automobilis šalia Birutės parko, Vytauto g.)

1891 m., po grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) mirties, Palangą paveldėjo jo sūnus grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1932). Atsisakęs karininko karjeros, jis tęsė tėvo pradėtus kurorto vystymo darbus ir 1897 m. pastatė reprezentacinius rūmus, kuriuos projektavo Europoje garsus vokiečių architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas.

Grafo Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos Antaninos Sofijos Lonckos (1870–1951) rūmai – XIX a. pabaigai būdingo istorizmo stiliaus statinys, kuriuose persipynę renesanso, baroko ir klasicizmo bruožai bei kompoziciniai elementai. Jie buvo skirti nuolat didikams gyventi Palangoje.

Rūmų interjeras įrengtas subtiliai ir skoningai. Jį puošė vertingi meno kūriniai: paveikslai, giminės portretai, graviūros, bronzos dirbiniai, marmuro biustai, sienos, dekoruotos rytietiškais kilimais, gobelenais ir veidrodžiais. Rūmai garsėjo gausia biblioteka ir paties grafo F. Tiškevičiaus surinkta unikalia senovės gintaro dirbinių kolekcija.

1907 m. prie rūmų pristatyta to paties architekto suprojektuota neorenesansinė aštuoniakampė koplyčia. 1913 m. grafai vyko į Romą pas popiežių, kad gautų leidimą laikyti koplyčioje mišias ir kitas pamaldas, priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Koplyčioje grafų šeima pradėdavo ir užbaigdavo dieną pamaldomis, o per šventadienius rinkdavosi į mišias.

Grafai Tiškevičiai Palangoje rezidavo iki 1939 m. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai buvo nacionalizuoti sovietinės valdžios. 1963 m. juose įsteigtas iki šiol veikiantis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus filialas – Palangos gintaro muziejus.

Birutės parkas

1897 m., prie grafų Tiškevičių rūmų, įkurtas peizažinio plano parkas. Projekto autorius – garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouard’as André (1840–1911). Jis kartu su sūnumi René Édouard’u André (1867–1942) kelias vasaras lankėsi Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams.

Parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę lėmė ne vien E. F. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Parko augalai rūpestingai pritaikyti prie Palangos klimato sąlygų. Rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir istoriškai garsios lietuvių šventvietės – legendinio Birutės kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus reginys į Baltijos jūrą. Meistriškai išvedžioti takai, aikštelėse įrengti gėlynai. Šiaurinėje rūmų pusėje iki šiol puoselėjamas architekto E. F. André suformuotas didysis parteris, kurio centre yra fontanas. Pietrytinėje parko dalyje – mažasis parteris, kurį puošia gėlynai, fontanas ir skulptūros.

Parke gausu mažosios architektūros elementų. Priešais rūmus ~1905 m. pastatyta Laiminančio Kristaus skulptūra, pagaminta Paryžiuje, manoma, žymioje „Maison Raffl“ įmonėje. 1948 m. ji buvo sunaikinta, 1993 m. atstatyta. O vienas mėgstamiausių fotografavimosi objektų visoje Palangoje yra lietuvių liaudies pasakų motyvais žymaus skulptoriaus Roberto Antinio 1960 m. sukurta bronzinė skulptūra „Eglė – žalčių karalienė“.

Parkas atlaikė du pasaulinius karus, daugybę stichinių ir kitų nelaimių, buvo plečiamas ir restauruojamas, bet, nepaisant to, išsaugojo E. F. André kurtų parkų dvasią ir yra laikomas vienu gražiausių parkų Šiaurės Europoje.

Nuo 1960 m. vadintas Palangos botanikos parku. 2011 m. sugrąžintas istorinis Birutės parko pavadinimas.

Birutės kalnas

Birutės kalnas – aukščiausia Palangos pajūrio kopa ir vienas svarbiausių miesto simbolių. Jau IX–X a. užjūrio pirkliai prie Birutės kalno prekiaudavo, čia ir gyvendavo. Iš Vidurio Europos arba tiesiai iš Švedijos per Palangą į žemyną patekdavo sidabras, vario, švino, cinko žaliava bronzos lydiniams gaminti.

XI–XII a. Palangos prekybos centrą galima vadinti 4 gyvenviečių kompleksu, kurį sudarė Birutės kalnas, Žemaičių kalnelis, Rąžės ir pietinė gyvenvietės. Birutės kalnas buvo gynybos ir kulto vieta – alkvietė. Žynių nustatomos datos buvo susijusios su atitinkamomis šventėmis, per kurias garbinti tam tikri dievai ir dievybės.

Pati svarbiausia kalno legenda – apie šventųjų ąžuolų paunksnėje amžinąją aukuro ugnį prižiūrėjusias vaidilutes. Šventykloje tarnavo išmintinga gražuolė Birutė, žemaičių didžiūno Vidmanto dukterėčia. Vietiniai gyventojai ją laikė šventąja. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, grįždamas iš karo su kryžiuočiais, sutiko ir pamilo Birutę. Nors ji buvo pažadėjusi dievams saugoti skaistybę, Kęstutis ją vis tiek išsivežė ir vedė. Birutė yra vieno iškiliausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Vytauto motina. Ją buvus istorine asmenybe byloja ir rašytiniai šaltiniai. Iki šiol netyla pasakojimai, kad pats kalnas yra Birutės palaidojimo vieta.

Žemaitijos krikštas ir pagonybės susilpnėjimas neturėjo įtakos Birutės kalnui kaip simboliui. Jis neprarado savo reikšmės ir svarbos vietinių gyventojų sąmonėje. O iš pagoniškos kultūros objekto buvo rekonstruotas į krikščioniškąjį.

Pirmoji medinė Šv. Jurgio koplyčia ant kalno pastatyta apie 1506 m. 1753-iaisiais ji atnaujinta. Nauja mūrinė neogotikos stiliaus koplyčia pastatyta 1869–1870 m. pagal Rygoje gyvenusio architekto Karlo Mayerio projektą. Tuo metu buvo padaryti ir laiptai į kalną, jo pašlaitėse pasodinta nemažai medžių. 1898–1900 m. Birutės kalno šlaite pastatytas Švenčiausiosios Mergelės Marijos lurdas.

2016 m., remiantis lietuvių liaudies tautosaka, Palangoje įkurtas interaktyvus pasakų parkas. Jame galima ne tik jaukiai pasivaikščioti tarp daugiamečių pušų, bet ir susipažinti su populiariausiomis lietuviškomis pasakomis. Ties kiekviena skulptūra įrengta informacinė lentelė, kurioje galima ne tik perskaityti pasaką, bet ir, paspaudus specialų mygtuką, išgirsti ją lietuvių ir anglų kalbomis. Vaikai ypač pamėgo patys išbandyti lietuvių liaudies motyvais sukurtas skulptūras. Mat iš metalo, akmens, betono, medžio sukurtos skulptūros yra pritaikytos ne tik liesti, bet ir žaisti, karstytis, sukioti ir pan.

Parke pristatomos septynios pasakos: „Eglė – žalčių karalienė“ (aut. Agnesė Rudzitė (Latvija)), „Dangus griūva“ (aut. Kristsas Zarinsas (Latvija)), „Turėjo bobutė žilą oželį“ (aut. Povilas Butkevičius), „Lapė ir ąsotis“ (aut. Andrius Petkus), „Seku seku pasaką“ (aut. Algis Kasparavičius), „Saulė ir mėnulis“ (aut. Rolandas Šmitas), „Pupa“ (aut. Gediminas Mažintas). Visos sukurtos skulptūros itin atraktyvios ir žavi spalvomis, menine išraiška, netradiciniais sprendimais. Neabejotinai šis parkas yra tapęs populiariausia mažųjų vasarotojų poilsio vieta.

Palangoje jau nuo XIX a. pabaigos kaip alternatyva jūros maudynėms veikė šiltosios vonios. Iš pradžių tai tebuvo laikini įrenginiai – vasarą progimnazijos patalpose pastatomos vonios. 1905 m. grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1932) itin jaukioje kurorto vietoje Kęstučio gatvėje pastatė medinį šiltųjų maudyklių pastatą. Poilsiautojams buvo siūlomos pašildyto jūros vandens vonios, pagal pageidavimą įmaišant pušų ekstrakto ar druskos, ir deguonies ar angliarūgštės vonios. Taip pat buvo atliekamos įvairios gydymo procedūros.

Apie 1911 m. mažėjant kurorto sezoniškumui ir daugėjant pasiturinčių poilsiautojų pastatas išplėstas, prie jo rytinės ir vakarinės pusių pristatant du šoninius flygelius. Juose suplanuotos 24 vonios: 6 – pirmos klasės, 12 – antros ir 4 – trečios.

Po 1929 m. atlikto remonto veikė 25 vonios. Po Antrojo pasaulinio karo šiltųjų maudyklių pastatas nacionalizuotas, 1952 m. jame įrengta balneologinė (vandens ir purvo) gydykla.

Galima teigti, kad šis pastatas ir jo teiktos paslaugos buvo vienas pirmųjų Palangos kurorto sveikatingumo centrų, teikusių šiomis dienomis ypač populiarias SPA (lot. sanitas per aqua; sanus per aqua; solus per aqua – „sveikata per vandenį“) paslaugas.

Tarpukariu ilsėtis Palangoje būdavo prestižas, tad nenuostabu, kad tuo metu Lietuvos elitui priklausę karininkai taip pat nusprendė įsigyti vasarnamį. 1934 m. iš Marijos Gorskienės (?), įgalioto advokato Liubomiro Bociarskio (?) įsigytas 6 tūkst. kvadratinių metrų ploto sklypas, esantis tarp Kęstučio ir Simpsono gatvių, su dviejų aukštų 1633 m2 ploto mediniu vasarnamiu. Atliekant remontą, įrengta 18 kambarių su erdviais balkonais, o pats pastatas suplanuotas net su 7 atskirais įėjimais, kad poilsiaujantys karininkai netrukdytų vieni kitiems.

Vila pirmiausia buvo skirta Karininkų ramovės narių ir jų šeimų poilsiui, o jei būdavo laisvų kambarių, viloje galėjo atostogauti ir Krašto apsaugos ministerijos civiliai tarnautojai. Kambarys su patarnavimu kainuodavo 2 litus už parą. Į šią kainą būdavo įskaičiuojama lova su čiužiniu, pagalve bei antklode, lovos skalbiniai, rankšluosčiai. Viloje laikytasi tam tikros tvarkos – už sugadintus daiktus reikėjo kompensuoti, drausta lošti kortomis azartinius žaidimus, vartoti alkoholį.

Šalia vilos įrengta kroketo aikštelė, mat šis žaidimas buvo labai mėgstamas poilsiaujančių karininkų.

Paplūdimys

Viena gražiausių pajūrio legendų apie deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę 1961 m. skulptorės Nijolės Gaigalaitės (1928–2009) dėka atgijo skulptūrinėje kompozicijoje „Jūratė ir Kastytis“. Tuo pačiu pavadinimu pavadintas ir skveras, kurį puošia šis vienas svarbiausių Palangos kurorto simbolių.

Pirmasis, beveik prieš du amžius iš Palangos gyventojų išgirstą tragišką meilės legendą užrašė ir 1842 m. knygoje „Žemaičių žemės atsiminimai“ paskelbė Adomas Liudvikas Jucevičius (1813–1846). 1920 m. „Pavasario balsuose“ baladę „Jūratė ir Kastytis“ lietuvių kalba paskelbė poetas Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932). Nuo tada ir prasidėjo naujasis šios legendos gyvenimas literatūroje.

Legenda byloja apie Baltijos jūros gelmėse stovėjusius gintarinius rūmus, kurių šeimininkė jūrų valdovė Jūratė globojo ir valdė visus vandenis ir jų gyventojus. Niekas neturėjo priežasties skųstis ar dejuoti, visi gyveno santarvėje ir taikoje. Kartą Jūratė sužinojusi, kad žvejys Kastytis jos žuveles gaudo ir mirčiai smerkia, užsirūstino ir pati iškilo į vandenų paviršių barti nepaklusnaus žvejo. Traukia žvejys tinklą ir savo akimis netiki – ten pati jūros valdovė. Bara Jūratė Kastytį, kam jis žuveles jos gaudo, kam mirčiai smerkia, o pačiai jaunas žvejys vis labiau prie širdies linksta. Pakvietė Jūratė žvejį į savo gintaro rūmus paviešėti, ir užmiršo žvejys apie namus ir jo laukiančią motiną, apie bėgantį laiką – matė tik savo mylimą Jūratę. Pažvelgė galingasis dievų valdovas Perkūnas iš padangių į jūrą, išvydo linksmai su mirtinguoju laiką leidžiančią Jūratę ir baisiai užsirūstino. Sviedė Perkūnas savo ugninę strėlę į Jūratės gintaro rūmus ir sudaužė juos į mažyčius trupinėlius. Žuvo žvejys Kastytis, išdrįsęs pamilti deivę. Valdovė Jūratė, Perkūno prirakinta prie uolos jūros dugne, iki šiol rauda žuvusio mylimojo, o gintarines jos ašaras jūra kartais išplauna į smėlėtą krantą…

Tiltas

Grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), abejodamas, ar iki Palangos kada nors bus nutiestas geležinkelis ir taip palengvintas susisiekimas su ja, investavo į jūros transportą ir apie 1888 m. pastatė beveik vieno kilometro ilgio „L“ raidės formos laivų prieplauką. Prie jos švartuodavosi grafo garlaivis „Feniksas“, kuriuo plukdytos Vilimiškės kaimo plytinėje pagamintos plytos ir kita ūkio produkcija į Liepoją, o iš jos – poilsiautojai į Palangą. Nuo plytinės iki pat tilto pabaigos, kad būtų palengvintas krovinių gabenimas, nutiestas siaurasis geležinkelis. Juo kroviniai gabenti arklių traukiamais vežimais.

Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad sąlygos laivybai netinkamos, mat po kiekvienos audros uostas tapdavo per seklus plaukioti, o nuolatinis jo gilinimas – pernelyg brangus. Laivas buvo parduotas, o tiltas tapo poilsiautojų mėgstama pramoga, skirta romantiškiems pasivaikščiojimams ir saulei palydėti. Arklinis siaurasis geležinkelis poilsiautojams taip pat pasitarnaudavo norint patogiai, nebrendant per smėlį pasiekti paplūdimį.

1905 m. ant tilto pastatyta erdvi pavėsinė, puošta ažūrine medine konstrukcija. Po ja poilsiautojai slėpdavosi nuo kaitrios saulės ar netikėtai užklupusio lietaus. Tarpukariu, 1932 m., atliktas kapitalinis tilto remontas, ant jo pastatyti kavinė ir kioskas. Sovietmečiu tiltas neprarado svarbios pramoginės funkcijos, vasarotojams buvo siūloma pasiplaukioti pramoginiais laivais.

1991 m. nuspręsta vietoj senojo apgriauto medinio tilto pastatyti naują patvaresnį iš gelžbetoninių konstrukcijų su medine paviršiaus danga. Ant naujojo tilto įrengta prieplauka nedideliems laiveliams ir keturios aikštelės žvejams. Palangos tiltas – vienas svarbiausių simbolių, liudijančių savitą kurortinį gyvenimą Palangoje.

Paplūdimys

XIX a. pirmoje pusėje Palanga dėl naudingo sveikatai poilsio prie jūros ir populiarėjančios balneologijos Baltijos regione vis dažniau sulaukdavo vasarotojų dėmesio. Maudymasis buvo pagrindinis viešnagės pajūryje tikslas, todėl grafai Tiškevičiai rūpinosi, kad paplūdimyje netrūktų paplūdimio įrenginių, skirtų poilsiui, persirengimui ir maudymuisi.

Persirengimo būdelės Palangos paplūdimyje buvo statomos jau XIX a. antrame ketvirtyje ir neprarado reikšmės iki Pirmojo pasaulinio karo. Apie šimtą eilėmis sustatytų būdelių vasaros sezonui buvo galima išsinuomoti visam sezonui. Paplūdimyje galiojo tam tikra tvarka, kurią palaikydavo prižiūrėtojai. Jie rūpindavosi, kad būtų paisoma ir nustatytų maudymosi valandų vyrams ir moterims. Kieno maudymosi laikas, iki XIX a. pab. skelbta mušant būgną. Vėliau jį pakeitė stiebas su pakeliama atitinkama vėliava.

XIX a. pab. Palangos paplūdimyje pradėti naudoti maudymosi vežimai. Tai – medinės būdelės ant keturių ratų, arklio nutempiamos į jūrą. Maudymosi vežimai naudoti trejopai: kaip paprasčiausios persirengimo kabinos, taip pat maudantis nuogiems pasislėpti nuo nepageidaujamų akių ir kad nereikėtų brautis per lūžtančias bangas, kas jauniems ir sveikiems galėjo pasirodyti smagus užsiėmimas, bet senesniems ir ligotiems – sunkiai įveikiama kliūtis.

Palangos paplūdimyje taip pat veikė šaltosios maudyklės. Ties pačia kranto juosta, ant aukštų į smėlį įkaltų polių pastatyta vieno aukšto „U“ raidės forma išdėstytų persirengimo kabinų eilė. Iš išorės šviesa į kabinas patekdavo per stačiakampius langus, o iš kabinų buvo galima patekti į platformą, kuri juosė visą vidinę maudyklos dalį. Į jūrą nusitęsusi platforma leido poilsiautojams patogiai nulipti į vandenį. Šios maudyklos poilsiautojus džiugino dar ir tarpukariu. Vėliau dėl pasikeitusių maudymosi įpročių iš pajūrio kraštovaizdžio išnyko.

Sovietmečiu paplūdimyje veikė gydomasis pliažas, įkurtas 1973 m.

Nuo 2004 m. 500 m ilgio Birutės parko paplūdimyje plevėsuoja mėlynoji vėliava, liudijanti, kad paplūdimys atitinka aukščiausius aplinkosauginės kokybės reikalavimus.

Grafų Tiškevičių vila „Anapilis“ yra viena žinomiausių Palangos kurorto vilų, išsiskiriančių unikalia ir analogų Lietuvos pajūryje neturinčia architektūra. Pastato istorija skaičiuojama nuo 1898 m., nors tiksli pastatymo data ir architektas – nežinomi.

Pirmoji savininkė ir, spėjama, vilos užsakovė – grafienė Sofija Tiškevičienė (1837–1919). Vila ilgą laiką vadinta Sofijos vardu. Po S. Tiškevičienės mirties vilą paveldėjo dukra Marija Tiškevičiūtė (1871–1941). Po Pirmojo pasaulio karo ją nusipirko Lietuvos ūkio bankas, kurio pagrindiniai akcininkai buvo broliai Jonas (1886–1944) ir Juozas Vailokaičiai (1880–1955). Vila pradėta vadinti „Anapiliu“, nors palangiškiai dėl išskirtinės pastato architektūros jau taip ją ir vadino.

1940 m. vila nacionalizuota ir joje įrengtos gyvenamosios patalpos, o pokario metais įsikūrė „Jūratės“ sanatorijos klubas. „Anapilyje“ poilsiautojams buvo organizuojami šokių vakarai, teminės vakaronės, koncertai ir panašios pramogos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybė vilą „Anapilis“ priskyrė Palangos miesto savivaldybei. Ji tapo Palangos kultūros centrui priklausančiomis patalpomis. Netrukus viloje įsikūrė akustinės muzikos klubas, simboliškai pavadintas „Anapilio“ vardu. Muzikinio klubo veikla priminė kadaise buvusią bohemišką tarpukario Lietuvos aplinką, kai viloje lankydavosi garsūs visuomenininkai ir menininkai.

Nuo 2014 m. viloje „Anapilis“ veikia Palangos kurorto muziejus. 2019 m. jame įrengta moderni, šiuolaikiška istorinė ekspozicija.

Apie vilą iki šiol sklinda įvairiausių legendų. Dar daugiau mistiškumo ir peno apkalboms apie joje vykusius spiritizmo seansus suteikė bokštelyje įmontuoti vėjo vargonai. Šios vėjo gaudyklės „gaudė“ pajūrio vėjus ir skleidė neįprastus garsus, derančius prie vilos pavadinimo. Pasakojama, kad grafienė S. Tiškevičienė skundėsi silpna sveikata, tad jos nuotaikai praskaidrinti vilos bokštelyje ir buvo įrengti vėjo vargonai. Vos tik grafienė pasijusdavo prastai, atsidarydavo bokštelio langus ir klausydavo neįprastų muzikos instrumentų garsų.

Vilos „Anapilis“ vėjo vargonai – unikalūs. Nėra žinoma apie tokio tipo – pastate įmontuotų skardinių būgnelių, atliekančių „vėjo gaudyklių“ funkcijas, analogus Lietuvoje ir užsienyje. Deja, restauracijos metu atrasti ir restauruoti vėjo vargonai neveikia, bet Palangos kurorto muziejaus ekspozicijoje jie atgyja kitokia forma.

XIX a. pabaigoje, Palangoje atsirandant vis daugiau vasaroti skirtų pastatų, pastatytos tik dvi mūrinės vilos. Viena iš jų – vila „Baltoji“, skirta geram grafo Felikso Tiškevičiaus draugui ir verslo partneriui, kunigaikščiui Mykolui Oginskiui (1849–1902). Kunigaikštis vilos savininku buvo neilgai, mat netrukus jis ją išmainė į grafaitei Marijai Tiškevičiūtei (1871–1943) priklausiusią vilą „Svitezis“, esančią kiek arčiau jūros.

Tarpukariu M. Tiškevičiūtė vilą „Baltoji“ vasaromis išnuomodavo Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai (1874–1944), kuris į Palangą atvykdavo su šeima ir visa svita tarnų bei patarėjų. Prezidento atostogos trukdavo nuo keturių iki šešių savaičių. A. Smetona mėgdavo maudytis jūroje, vaikščioti parke ir pajūriu, daug skaitė, kas vakarą ant tilto palydėdavo saulę. Paplūdimyje prezidento ir jo palydovų patogumui Palangos miesto savivaldybė buvo pastačiusi nedidelę gražią lentinę kabiną, kuri su nedideliu smėlyno ploteliu buvo aptverta neaukšta tvorele.

1938 m. vilą nupirko Lietuvos Respublikos visuomenės ir valstybės veikėjas, advokatas Vladas Stašinskas (1874–1944). Dabar pastatas priklauso jo palikuoniams.

Nuo seniausios Palangos kurorto dalies, apimančios parką, pirmąsias grafų Tiškevičių vilas, teatro pastatą ir Kurhauzą, iki pat jūros nutiesta pagrindinė kurorto gatvė, prieš daugiau nei 120 metų vadinta grafų Tiškevičių bulvaru. Aplink šią gatvę suformuoti erdvūs sklypai, užtikrinantys jo savininkams išskirtinį patogumą ir privatumą, pradėtos statyti pirmosios medinės vilos, stebinančios išskirtine architektūra ir išlikusios iki mūsų dienų, – „Anapilis“, „Jūros akis“, „Aldona“, „Pajauta“, „Baltoji“, „Romeo“ ir „Džiuljeta“. Bulvaro natūralia tąsa į jūrą tapo poilsiautojų pasivaikščiojimams ir saulei palydėti skirtas tiltas.

1921 m., kai Palanga Tarptautinės arbitražo komisijos sprendimu atiteko Lietuvai, vienas žinomiausių Lietuvos kultūros ir politikos veikėjų, mokslininkas, lietuvybės puoselėtojas Jonas Basanavičius (1851–1927) parengė pranešimą „Iš Palangos istorijos“, kuris yra laikomas pirmąja istorine studija apie Palangos kraštą. 1924 m. J. Basanavičius lankėsi Palangoje, gydėsi vienoje iš jos sanatorijų. Tą pačią vasarą su dar dviem lietuvių tautos patriarchais Jonu Šliūpu (1861–1944) ir Jonu Jablonskiu (1860–1930) Palangoje atšventė savo vardines. Tais pačiais metais Palangos valsčiaus taryba Tiškevičių bulvarą pervadino Jono Basanavičiaus vardu. Nuo 2002 m. šios gatvės pradžią puošia J. Basanavičiaus biustas (skulptorius – Juozas Zikaras, architektas – Vytautas Moncevičius).

Dabar J. Basanavičiaus gatvė – pagrindinė pramoginė Palangos gatvė, kurioje veikia barai, restoranai ir kitos pasilinksminimo vietos. Poilsiautojams pereiti šia gatve iki tilto ir palydėti ant jo saulę tebėra viena svarbiausių kurorto pramogų.

XX a. viduryje Palangoje iškilo ir ilgą laiką svarbiausiu kurorto restoranu laikytas restoranas „Vasara“. 1964 m. architekto Aleksandro Eigirdo suprojektuotas ir 1967 m. pastatytas pastatas buvo tapęs savotiška lietuviška modernizmo ikona. „Vasara“ buvo pirmasis pastatas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, kuriame panaudota nauja plonasienės gelžbetoninės konstrukcijos technologija. Restoranas buvo apskritas, stiklinis. Vakarais iš tolo šviesdavo jo viduje esantys papuošimai. Dėl išskirtinės meninės architektūros jis tapo bene svarbiausiu objektu, reprezentuojančiu Palangos kurortą įvairiuose informaciniuose leidiniuose.

Restoranas veikė tik vasarą ir buvo skirtas aptarnauti savarankiškai atostogaujančius poilsiautojus. Iki šiol netyla pasakojimai, kad pavakarieniauti „Vasaroje“ būdavęs prestižas, o dėl didelių eilių tai įgyvendinti pavykdavo tikrai ne kiekvienam. Kurortininkų neatbaidydavo ir didžiulis karštis pastate, tarsi šiltnamyje, nes juk pastatas – stiklinis.

2003 m. pastatas rekonstruotas ir modernizuotas. Iš senojo restorano išliko sraigtiniai laiptai, pastatą laikanti kolona ir beveik nepakitusi pastato išorė – išlaikyta cilindro forma, langų pertvaros taip pat liko autentiškos formos.

Pačios gražiausios ir architektūriškai įdomiausios vilos Palangoje statytos grafų Tiškevičių. Viena iš tokių yra ir vila „Aldona“, iš pradžių priklausiusi Vladislavui Tiškevičiui (1865–1936), kuris daug dėmesio skyrė kultūrai. Jis buvo 1886 m. vasarą Palangoje leidžiamo pirmojo humoristinio laikraščio „La Limande“ („Plekšnė“) redaktorius. Pasirašinėjo slapyvardžiu M. Monstre. Išleisti keturi numeriai. Juose apžvelgti Palangos kurorto privalumai, poilsiautojų gausa, jų pasiskirstymas pagal visuomenėje užimamą padėtį ir tautybes, poilsiavimo kurorte tikslus bei kurorto įvykiai, kultūrinės, ekonominės, finansinės naujienos.

Nuo 1902 m. vilą „Aldona“ valdė grafo motina Sofija Tiškevičienė (1837–1919). Vila išsiskyrė ne tik medinėmis dekoracijomis, bet ir atviromis altanomis, mansardomis, puikiai suplanuotu plačiu privažiavimu. Apie šios vilos vardo kilmę sklando legendos. Manoma, kad pavadinimas susijęs su poeto Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ veikėjos Aldonos personažu.

XX a. pradžioje grafienė S. Tiškevičienė vilą išnuomojo ir joje įkurtas pensionas „Olga“.

2017 m. viloje įkurtas unikalus pramogų kompleksas – iliuzijų namas „Eureka“. Lankytojai turi galimybę išvysti save nestandartinėse situacijose ir jiems visai nebūdingose aplinkose, išbandyti įvairius eksperimentus ir net aštresnius pojūčius.

Pirmoji nedidelė medinė katalikų Palangos bažnyčia buvo pastatyta Stepono Batoro žmonos Onos Jogailaitės rūpesčiu 1554 m. Kita kryžiaus formos su bokštu ir varpine bažnyčia tuomečių Lietuvos valdovų iniciatyva buvo pastatyta 1590 m. Bažnyčia vėl buvo perstatyta 1767 m. ir išstovėjo 140 metų. 1897 m. pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmanno projektą šalia senosios medinės buvo pradėta statyti nauja neogotikinio stiliaus bažnyčia. Virš pagrindinių vartų esantys romėniški skaičiai nurodo, kad Palangos bažnyčios statyba baigta 1907 m.

Bažnyčioje įrengta įspūdinga sakykla ir trys meniški altoriai, kuriuos puošia bareljefai, padaryti iš marmuro, atvežto iš Prancūzijos. Centriniame altoriuje yra jau XVII a. minimas Dievo Motinos Marijos paveikslas. Kiti du mediniai altoriai, esantys šoninėse navose, yra perkelti iš ankstesnės medinės bažnyčios.

Pedagogė, rašytoja Aleksandra Šilgalytė savo prisiminimuose aprašo 1915 m. kovo 23-iosios dieną, kai Palanga buvo bombarduojama Vokietijos karinių jūros pajėgų. Po šio bombardavimo Palanga, prisiminimų autorės akimis, atrodė neatpažįstamai sugriauta, o ypač pribloškė bažnyčios ir šventoriaus išvaizda: didelė šventoriaus tvoros dalis išgriauta, bažnyčios sienos atrodė lyg paukščių nulesiotos, nukapotos, langai išbyrėję, o vitražai virtę krūvelėmis spalvotų stikliukų. Taip pat ji aprašo išgirstą istoriją, kai kovo 23-iosios rytą bažnyčioje susirinkus žmonėms klausytis mišių staiga pasigirdo kurtinantis garsas ir po šoniniu Šv. Roko altoriumi baisus sviedinys, išgręžęs didžiulę skylę, nučiuožė grindimis iki Dievo Motinos altoriaus ir sustojo nesprogęs. Kunigas su parapijiečiais suskubo slėptis į bažnyčios požemį ir ten aukojo mišias. Reikia manyti, jei sprogmuo būtų sprogęs, bažnyčia būtų visiškai nugriauta. Sviedinį pašalino patys vokiečių kariai.

2018 m. balandžio 1 d. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje pradėjo veikti bokštas su įrengta apžvalgos aikštele. Bažnyčios bokšto aukštis – 24 m.

Palanga kaip vasarvietė pradėjo garsėti XIX a. antrame ketvirtyje, bet ilgą laiką joje trūko poilsio paskirties statinių: restoranų, vasarnamių, viešbučių. 1877 m. Palangos kurorto įkūrėjas grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) pastatė pirmąjį restoraną, kurį 1880 m. išplėtė ir jame įrengė viešbutį. Tokie daugiafunkciai poilsio namai, vadinami kurhauzu, buvo vienas iš pagrindinių elementų, privalomų kiekvienai kurortinio tipo gyvenvietei, tad Palangos kurhauzas netrukus tapo besikuriančio kurorto centru. Vasarotojai itin mėgo jame lankytis, nes čia veikė restoranas, skaitykla, biliardo ir žaidimų salės, buvo organizuojami įvairūs koncertai, šokių vakarai, spektakliai ir kiti pasilinksminimai. Ilgą laiką kurhauzas buvo vienintelis viešbutis Palangoje.

Kurhauze 1905 m. pradėjo veikti naujai įsteigta kurorto direkcija ir informacinis biuras. Į Palangą atvykę poilsiautojai per parą turėdavo įsiregistruoti ir susimokėti įvairias kurorto rinkliavas. Kurorto administracija nuolat rūpinosi, kad poilsiautojams poilsis būtų patogus ir netrūktų įvairiausių pramogų.

Palangos kurhauzas buvo nuolat atnaujinamas, plečiamas, perstatomas, todėl nepasiekė stilistiškai vienalytės formos. 1909 m. įvyko bene rimčiausia jo rekonstrukcija. Jos metu pastate įvesti vandentiekis ir kanalizacija, įrengta didelė įspūdingais klasicizmo stiliaus lipdiniais papuošta salė su scenos pakilimu. Prie šiaurinio fasado pristatyta secesinio stiliaus veranda su vaizdu į naująją Palangos bažnyčią.

Tarpukariu kurhauzas tapo populiariausia pasilinksminimų vieta Palangoje, į kurią susirinkdavo išprususi inteligentija, degusi mąstymo laisvės idėja. Tuo metu pastatas buvo apšviestas elektra, jame veikė telefonas. Ilgą laiką kurhauzas buvo pagrindinė miesto kultūrinių renginių vieta. Jame veikė įkurta kurortų susivienijimo organizacija.

Palangos kurorto simboliu laikomas kurhauzas sudegė 2002 m. 2013 m. atstatyta mūrinė dalis, o 2020 m. – medinė.

XIX a. devintajame dešimtmetyje grafas Juozapas Tiškevičius netoli kurhauzo savo šeimos ir svečių pramogai pastatė kuklų medinį teatrą, kuris buvo naudojamas mėgėjiškiems šeimos ir pažįstamų vaidinimams. XX a. pradžioje į Palangą atvykstant vis daugiau poilsiautojų ir matydamas tokio tipo kultūros įstaigos reikalingumą 1908 m. Feliksas Tiškevičius pastatė naują 600 vietų teatro pastatą, kuris, anot to meto spaudos, buvo „gražus kaip Palanga“. Deja, bet naujasis teatras žiūrovų nesužavėjo, jie skundėsi pokosto kvapu, bloga akustika ir apšvietimu. Dėl to jau po pirmojo vasaros sezono nuspręsta jį atnaujinti ir, matyt, dėl vykdyto remonto 1909 m. gegužės mėn. kilo gaisras ir pastatas sudegė.

1910 m. pastatytas naujas kur kas kuklesnis nei prieš tai buvęs medinis vieno aukšto teatro pastatas. Šis pastatas teatro mylėtojams tarnavo ne vieną dešimtmetį, bet 1934 m. taip pat sudegė.

Toje pačioje vietoje 1939 m. Palangos architektas Vadimas Lvovas (1906–1940) suprojektavo ir pastatė Vasaros estradą. Manoma, kad sovietmečiu ji buvo permontuota ir perkelta į parko teritoriją.

1971 m. pastatyta žymioji tūkstančio vietų Palangos vasaros estrada (archit. Vytautas Gerulis). Joje koncertavo žymūs to meto atlikėjai, vykdavo įvairūs pramoginiai renginiai. Net 40 metų vasaros sezono metu tarnavusi estrada 2013 m. buvo nugriauta, o jos vietoje 2015 m. pastatyta 2 200 sėdimų vietų, moderni, prisukamą muzikinę dėžutę primenanti koncertų salė, veikianti visus metus.

Grafai Tiškevičiai, kurdami Palangos kurortą, statė poilsiui ir pramogoms skirtus pastatus, įrenginėjo įvairias poilsiautojų malonumui skirtas rekreacines erdves: parkus, sodus, alėjas. Viena seniausių Palangos kurorto dalių – pasivaikščiojimų alėja, nutiesta dar XIX a. pab. lygiagrečiai su Liepojos gatve (dab. Vytauto g.). Ties ja įkurtas kurhauzo parkas, pastatytos pirmosios grafų Tiškevičių vilos, teatro pastatas. Apie 1910 m. alėjos pradžioje pastatyti secesijos stiliaus pagrindiniai vartai į Palangos kurorto centrą. Prie jų buvo renkamas mokestis už įėjimą į kurorto parką.

2017 m. pagerbiant grafų Tiškevičių atminimą ir jų indėlį į Palangos kurorto įkūrimą alėja restauruota, atkurti sunykę vartai, atidengtos grafo Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės skulptūros (skulptorius Klaudijus Pūdymas, architektė Snieguolė Stripinienė). Alėjos grindinį puošia išgraviruotas Tiškevičių giminės šūkis lotynų ir lietuvių kalbomis „Deligas quem diligas“ ir „Išsirink, ką myli“.

Alėją dar labiau papildo ir žavesio jai suteikia skulptūrų parkas, kuriame poilsiautojai gali gėrėtis 28-iomis žymių Lietuvos ir užsienio skulptorių sukurtomis skulptūromis.

Palangos senoji vaistinė, įsteigta 1827 m., veikia iki šių dienų. Manoma, kad ji galėjo būti pastatyta XIX a. 3–4 dešimtmetyje.

Palangos vaistinės įkūrėjas ir pirmasis savininkas – iš Rygos kilęs vokietis Wilhelmas Johanas Grüningas. Vėliau vaistinę paveldėjo jo sūnus Wilhelmas, kuris Dorpato universitete studijavo farmaciją, turėjo farmacijos magistro laipsnį. Palangos vaistinę išgarsino užpatentavęs originalaus 27 vaistažolių ekstrakto „Trejos devynerios“ gamybą. Vaistinėje gamintas ir garsus tinktūrų mišinys „Essentia cordialis“, arba „Tinctura Schräderi“, pagal klaipėdiečio gydytojo Šrederio receptą, taip pat patentuoti vaistai iš geležies mišinių. Vaistinė turėjo prekių ženklą „Raudonas raktas“. Palangos vaistinės savininkai tėvas ir sūnus Grüningai lietuviškos spaudos draudimo metu receptus, vaistų etiketes spausdino lietuviškai.

Nuo 1910 m. vaistinė priklausė Wilhelmui Bertnigui, vėliau ją paveldėjo jo sūnus Oskaras Aleksandras. 1940–1944 m. vaistinės šiaurinio flygelio salėje veikė biblioteka, vėliau, iki 1951 m., čia buvo NKVD būstinė. Pokariu vaistinė tapo valstybine įmone. Dabar pastatas – privati nuosavybė.